Skėtinė marenikė

Skėtinė marenikė (drugžolė) - daugiametis iki 15 cm. aukščio krūmokšnis su šviesiu, šliaužiančiu šakniastiebiu ir stačiu, sumedėjusiu, briaunotu antžeminiu stiebu. Lapai visžaliai, odiški, lygiakraščiai, tariamai menturiniai, su smailiais pjūkliškais danteliais. Viršutinė pusė tamsiai žalia, apatinė - šviesesnė. Žiedynas- nusvirusi skėtiška kekė, sudaryta iš 2 7 dubenėlio pavidalo žiedų. Vainiklapiai rausvi, platūs, gaubti.

Žydi birželio-liepos mėnesiais, vaisiai sunoksta rugsėjo mėnesiais. Vaisius - rutuliška, kiek suplota pūkuota dėžutė. Dauginasi šakniastiebiais ir sėklomis.

Auga išmėtytomis grupelėmis sausuose pušynuose, rečiau - mišriuose miškuose; būdingas brukniašilio pušynams. Mėgsta sausus, nederlingus dirvožemius. Pasitaiko visuose rajonuose. Apyretis. Graikiškai (cheimon) - žiema, (philos) - mėgstąs. Augalo lapai per žiemą žaliuoja.

Vaistams pjaunama antžeminė augalo dalis žydėjimo metu ir džiovinama pavėsyje. Marenikės žolėje yra flavonoidų, rauginių ir karčiųjų medžiagų, fenolglikozido arbutino, chimafilino, galinės rūgšties, dervų, cukraus, gleivių ir kitų medžiagų.

Marenikės žolės nuoviras liaudies medicinoje ir homeopatijoje vartojamas šlapimo išsiskyrimui skatinti, po gimdymo nuo pervargimo, sergant virškinamojo trakto, inkstų ir pūslės uždegimu; taip pat akmenlige bei reumatu. Žalių lapų košelė ar sausų lapų nuoviras vartojamas kaip pavilgas egzemai, išbėrimams gydyti.