Paprastoji kiaulpienė

Paprastosios kiaulpienės yra daugiamečiai, 20-40 cm. aukščio augalai. Žydi pavasarį, dažniausiai gegužės mėnesį. Žiedams peržydėjus, maždaug po dviejų savaičių subręsta sėklos.

Paprastosios kiaulpienės įsikuria įvairiose buveinėse, bet gausiausios pievose ir dirvonuose. Auga įvairios sudėties dirvožemyje, vis dėlto vešliausios trąšiame, vidutinio drėgnumo dirvožemyje. Kultūrinėse pievose ir ganyklose jų būna tiek daug, jog pavasarį saulėtomis dienomis nuo graižų geltonuoja ištisi laukai. Reikia pridurti, kad augalai, kuriuos vadiname paprastosiomis kiaulpienėmis, yra ne viena, o kelios dešimtys giminingų rūšių. Lietuvoje jų įvairovė mažai tyrinėta, bet manoma, jog galėtų būti 150 ar net daugiau rūšių.

Lietuvoje kiaulpienės- visiems gerai pažįstami augalai, dažniausiai vadinami tiesiog pienėmis(tai kito augalo- Sonchus- vardas). Daugelyje šalies vietų šie augalai ir seniau vadinti kiaulpienėmis, tačiau esama ir kitokių liaudiškų vardų: karpės, karvžolė, kiaulpienis, kiaupienė, krauklė, piktšašis, kūkys, snaudulis, šašavalkis ir kiti.

Krikščionybėje kiaulpienės- visuotinai priimtas liūdesio ir sielvarto simbolis. Viduramžiais kiaulpienės dėl į saulę panašių žiedų ir gydomųjų savybių buvo siejamos su Kristumi ir Marija. Kadangi šie augalai turi karčių sulčių, jie yra tapę Kristaus ir kitų kankinių mirties simboliu, todėl ankstyvojoje flamandų ir vokiečių tapyboje kiaulpienės dažnai vaizduojamos nukryžiavimo ir kitose kančios ciklo scenose.

Kiaulpienės - viena iš geriausių šlapimą varančių priemonių, nes šiuose augaluose daug kalio, o jis iš organizmo išsiskiria su šlapimu. Vartojant kiaulpienių preparatus, papildomos kalio atsargos. Visos augalų dalys, bet dažniausiai šaknys, padeda nuo kepenų, tulžies pūslės, šlapimo organų ligų, sumažina aukšto kraujospūdžio sukeltus patinimus. Augalai turi stafilokokų, meningokokų, pneumokokų ir kitų bakterijų dauginimąsi slopinančių savybių. Išoriškai pieniškos kiaulpienių sultys naudojamos nuospaudoms ir karpoms gydyti. Kosmetikoje vandeninė lapų ištrauka šviesina pigmentines odos dėmes, ypač strazdanas.

Kai kuriuose literatūros šaltiniuose paprastosios kiaulpienės priskiriamos prie nuodingų augalų, tačiau tyrimais nepatvirtinta, jog kiaulpienėse būtų tokia nuodingų medžiagų koncentracija, kad jos sukeltų kokius nors negalavimus. Ant odos patekusios pieniškos sultys kai kuriems žmonėms gali ją sudirginti.

Gydymo tikslais geriausiai tinka antramečių augalų šaknys. Jos kasamos vėlai rudenį, nuvalomos ir išdžiovinamos. Lapai renkami jauni, o žiedynai- kiaulpienėms pradėjus žydėti.

Paprastosios kiaulpienės vis labiau populiarėja kaip daržovės. Valgomos visos jų dalys: lapai, graižai ir šaknys. Iš šviežių jaunų lapų daromos salotos. Jauni lapai

mažiau kartūs už subrendusius, o išauginti tamsoje(beveik balti) būna vos karstelėję. Šviežiuose kiaulpienių lapuose vidutiniškai yra 2,7 procentų baltymų, 9,2 procentų angliavandenių, daug kalcio, fosforo, geležies, natrio, kalio, magnio, vitaminų A, B1, B2 ir C. Neišsiskleidę graižai kepami tešloje, o marinuoti vartojami kaip daržovės. Iš žiedų, pašalinus žaliąsias graižo dalis, gaminamas vynas(pienių vynas), džiovinti naudojami kvapniai arbatai ruošti. Iš skrudintų šaknų gaminamas kavos pakaitalas. Liežuviškieji žiedai(būtina atskirti nuo skraistės ir kitų graižo dalių) užpilami cukrumi ir verdamas medų primenantis kvapnus sirupas.
Šaknys audinius dažo rausvai ruda spalva.