Didžioji dilgėlė

Didžiosios dilgėlės yra daugiamečiai, 60-120 cm, kartais net 180 cm. aukščio, ilgus
šakniastiebius išauginantys ir sąžalynus sudarantys augalai. Didžiosios dilgėlės randasi miškuose,  pamiškėse, krūmynuose, vandens telkinių pakrantėse, pievose, prie sodybų, pakelėse, dykvietėse. Iš tikrųjų dilgėlės auga beveik visur, tik nemėgsta labai rūgščių dirvožemių. Labiausiai suveša atvirose vietose, tačiau pakenčia ir ūksmę.

Visoje Lietuvoje paplitęs ir tikrai dažnas augalas. Didžiosios dilgėlės žydi nuo  gegužės iki rugsėjo. Augalai dvinamiai. Vyriškieji ir moteriškieji žiedai susidaro ant  skirtingų individų. Žiedus apdulkina vėjas. Dilgėlės apžėlusios standžiais, bet labai trapiais šereliais, kuriuose yra skruzdžių rūgšties ir kitų organinių rūgščių. Prisilietus prie dilgėlės, šerelis lengvai įsminga į odą ir nulūžta, o patekusios rūgštys sukelia skausmą arba stiprų niežulį.

Lietuvoje žmonės puikiai žinojo dilgėlių naudingąsias savybes ir šiuos augalus  naudojo maistui, gydymuisi, vis dėlto dilgėlės visais laikais buvo apsileidimo, nevalyvumo simbolis. Jeigu jos augo prie trobos, darželyje ar patvoryje, šeimininkai laikyti apsileidėliais. Tokį požiūrį į dilgėles parodo netgi lietuvių liaudies mįslės: „Dygi, šiurkšti žolė- tinginių gėlė"; „Tinginių gėlė kilnias kvapias gėles dygiais nugėlė".

Dilgėlės nuo labai seniai naudojamos liaudies medicinoje. Šiuolaikinėje medicinoje jos irgi yra svarbūs vaistiniai augalai. Iš didžiųjų dilgėlių lapų išvirta arbata nuo seno vartojama organizmui stiprinti, kraujui valyti, ja gydoma mažakraujystė, šienligė, astma, artritas. Antpilas padeda nuo vidinio kraujavimo, reumato, odos ligų, pavyzdžiui, egzemos. Išoriškai gydomos odos ligos, malšinamas artrito sukeltas skausmas, nervų (ypač sėdmenų) uždegimai, hemorojus, stiprinami plaukai, naikinamos pleiskanos. Liaudies medicinoje žaliomis dilgėlėmis būdavo plakama oda sergant reumatu. Tikėta, kad į išdilgintą odą priplūsta daugiau kraujo ir taip pašalinamos dėl ligos audiniuose susikaupusios nuodingos medžiagos. Be to, į organizmą patenkanti skruzdžių rūgštis palankiai veikia reumato pažeistus sąnarius.

Atlikti bandymai dilgėlių šaknų nuoviru gydyti prostatos ligas davė neblogų rezultatų. Iš didžiųjų dilgėlių lapų gaminami homeopatiniai preparatai nuo reumato, podagros ir vėjaraupių. Jauni dilgėlių lapai valgomi troškinti arba iš jų verdamos sriubos. Juos galima džiovinti ir vartoti ištisus metus. Lapai labai maistingi, juose gausu mineralinių
medžiagų ir vitaminų. Teigiama, kad jauni lapai kaloringumu prilygsta bulvėms ir  dukart kaloringesni už morkas. Badmečiais dilgėlių lapai tapdavo vienu iš svarbiausių žmonių maisto produktų. Iš pramoniniu būdu auginamų didžiųjų dilgėlių lapų išgaunamas chlorofilas naudojamas kaip maistiniai dažai (vadinami E140) ir farmacijos pramonėje.

Maistui ir vaistams vartoti reikėtų tik jaunus lapus, kol ūgliai būna ne aukštesni kaip 15-20 cm, nes subrendusiuose lapuose susidaro adatėlių pavidalo kristalų drūzų, kurios patekusios į organizmą gali sudirginti gleivines ir pakenkti inkstams. Dilgėles skinti ir ruošti maistą arba jų žaliavą vaistams reikia mūvint pirštines. Troškinant arba verdant dilgėlių lapus, dilgieji šereliai ir juose esančios medžiagos suyra, todėl valgyti jas visai saugu.

Iš dilgėlių stiebų gaunamas stiprus pluoštas, tinkamas virvėms vyti ir naudotas audiniams austi. Tai į liną panašus pluoštas, bet jo išeiga gerokai mažesnė negu iš linų stiebelių. Šviežios didžiųjų dilgėlių lapų sultys arba stiprus nuoviras sūryme sutraukia pieno baltymus. Iš lapų ir stiebų gaunami patvarūs žali audinių dažai, o šaknys, pavirintos su kandikais, audinius dažo geltonai. Plikytais dilgėlių lapais šeriamos kiaulės, galvijai, lesinamos vištos.