Miego paslaptys

Miegas pradėtas tirti tik praeito šimtmečio šeštojo dešimtmečio pradžioje, nors encefalografai, matuojantys smegenų bangas, buvo sukurti jau ketvirtajame dešimtmetyje.

Maždaug prieš 50 metų buvo nustatyta, jog miegą sudaro skirtingos fazės. Iš esmės, jos yra dvi: paradoksinio miego (kartais ši fazė dar vadinama aktyviuoju arba greituoju miegu) ir lėtojo miego (ši fazė dar gali būti vadinama giliuoju miegu). Lėtasis miegas dar skirstomas į keturias fazes: snaudulys, vidutinio gylio miegas, gilus miegas ir giliausias miegas.

Paradoksinio miego fazės metu išoriškai atrodo, jog žmogus miega labai giliai, sumažėjęs jo raumenų tonusas, tačiau iš tiesų smegenys dirba taip pat aktyviai, kaip ir esant budriam. Šios miego fazės metu žmogus sapnuoja - dažnai tai išduoda po užmerktais vokais judančios akys. Tuo tarpu lėtojo miego fazės metu žmogaus miegas būna ramus, organizmas - visiškai atsipalaidavęs.

Šios dvi fazės per naktį kaitaliojasi keletą kartų. Tačiau pastebėta, jog nuo 6 val. vakaro iki 3 val. ryto dominuoja lėtojo miego fazė, o po to ima vyrauti paradoksinis miegas (vadinasi, ir sapnuojama daugiausia paryčiais).
Esminis skirtumas tarp vaiko ir suaugusio žmogaus miego yra tas, kad mažylių miego fazės kaitaliojasi daug dažniau. Beje, naujagimių miego metu dominuoja paradoksinio miego fazė, o mažyliui augant, po truputį daugėja lėtojo miego. Lėtojo miego fazei būdinga tai, kad jos metu organizmas gamina augimo hormoną. Taigi, tikra tiesa, jog vaikai auga miegodami.
Žmonės neretai tiki, jog miego kokybė priklauso ir nuo mėnulio fazių - esą per pilnatį dažniau prabudinėjama, sapnuojami ryškūs, neretai baisūs sapnai. Tačiau moksliškai tokie „tikėjimai" nėra pagrįsti. Taip pat nėra įrodyta, jog miegas sutrinka keičiantis orams. Mokslininkai laikosi nuomonės, jog keičiantis orams kai kuriems žmonėms pradeda „gelti" sąnarius ir miegas sutrinka ne dėl kokių nors mistinių gamtos galių, o dėl paūmėjusio skausmo.