Meilė už pinigus

Istoriniai šaltiniai byloja, kad mūsų protėviai kur kas paprasčiau ir laisviau žiūrėjo į seksą. Kai kuriose senosiose kultūrose moterys, pardavinėjančios savo kūną, ne tik nebuvo smerkiamos - jos buvo netgi garbinamos!
Kadaise ritualinė prostitucija gyvavo daugelyje šalių. Senovės Graikijoje, Indijoje, Armėnijoje, taip pat kai kuriose arabų šalyse tai buvo laikoma normaliu kasdienio gyvenimo reiškiniu. Moterys, kurioms seksas buvo ir darbas, ir malonumas, gyvendavo specialiai joms įrengtose šventyklose. Odaliskos, bajederės, aiškiaregės būdavo laikomos garbingomis visuomenės narėmis ir, nepaisant jų amato, šventosiomis.

Dovana dievams

Įdomiausius liudijimus apie sakrališkąją prostituciją paliko garsus senovės graikų rašytojas Herodotas. Babilone egzistavo Militos šventykla, kurioje kiekviena mieste gyvenanti moteris privalėjo nors kartą gyvenime atsiduoti svetimšaliui. Turtingos miestietės važiuodavo pro šventyklą dailiuose vežimaičiuose ir gaudė užjūrio pirklių žvilgsnius.

Mažiau turtingos ir visiškos vargšės, persijuosusios galvą juosta, sėdėdavo prie šventyklos sienos. Teritorija būdavo atitverta virvėmis: vienoje pusėje - save pardavinėjančios moterys, kitoje - įdėmiai jas apžiūrinėjantys svetimšaliai. Tai, kuri krisdavo į akį, jie mesdavo monetų. Kad ir kokį menką uždarbį siūlydavo, moteris neturėdavo teisės atstumti vyro. Atlikusi pareigą garbinamai meilės deivei, moteris grįždavo namo.

Gundantys šokiai

Ant Indijos šventyklų sienų išlikę piešinių, vaizduojančių nuogas šokėjas, siužetai taip pat vaizdžiai pasakoja apie šioje šalyje klestėjusią laisvąją meilę. Bajederės buvo ne tik profesionalios šokėjos, bet ir sakralinės prostitutės, savo noru pasirinkusios laisvos meilės kelią kaip tarnystę tam tikroms dievybėms. Vienas XVIII a. olandų keliautojas taip aprašė bajederių papročius: „Jeigu bajederių šokio metu žiūrovas nori patirti malonumą su viena iš jų, gali tuoj pat jį gauti už prieinamą kainą. Likusios moterys lyg niekur nieko šoka toliau".

O Pietų Indijoje, tamilų kastoje, vyravo paprotys po vieną mergaitę iš šeimos atiduoti „dieviškosioms" prostitutėms. Šventyklose tokių mergaičių apsigyvendavo iki 400. Subrendusios ir apmokytos meilės meno jos savo kūnu pamalonindavo kiekvieną į šventyklą atėjusį garbinti savo viešpaties maldininką.

Kelias į santuoką

Senovės Armėnijoje garsių šeimų dukros prieš ištekėdamos apsigyvendavo šventyklose, kur seksualiai aptarnaudavo žynius bei svetimšalius. Toks paprotys leisdavo merginai sukaupti nemažai pinigų, kuriuos ji atiduodavo savo mylimajam, kai ištekėdavo.

Artimųjų Rytų šalyse parsidavinėjančios moterys atlikdavo ir aiškiaregių, būrėjų vaidmenį. Jeruzalės šventyklose moterys gyvendavo atskirose celėse, kur ausdavo, siuvinėdavo apdangalus šventoms statuloms. Tokiais pačiais apdangalais būdavo dengiami ir akmeniniai falai šalia altoriaus. Kartu su moterimis šventykloje gyvendavo ir vyrai, kurių pareiga būdavo atlikti nekaltų mergaičių defloraciją.

Geišų paslaptys

Žodis „geiša" reiškia „tas, kuris linksmina". Europietiškose kalbose tokiai sąvokai nėra atitikmens, todėl ilgą laiką geiša buvo tarsi kurtizanės sinonimas - Vakarų šalyse prostitutės ir artistės profesijos buvo labai susijusios. Tačiau mažai kas žino, kad su geišomis ne tik negalima miegoti, bet ir liestis prie jų. Geišos - moterys, kurios paskyrė savo gyvenimą šokio, muzikavimo, dainavimo menui.

Viduramžiais Japonijoje geišomis dirbo vyrai. Arbatinėse jie linksmino svečius dainomis, šokiais ir linksmais pokalbiais. Kartą vietoj vyro lankytojų atėjo linksminti moteris. Taip po truputį dailiosios lyties atstovės iš geišų verslo išstūmė vyrus. Geišos ir šiandien dirba tose pasilinksminimo vietose, kur renkasi turtingi ir įtakingi vyrai - politikai, verslininkai. Svarbius klausimus jie svarsto jaukioje aplinkoje apsupti nuostabių moterų. Tačiau kai viskas būna aptarta, suvalgyta ir išgerta, lankytojai su geišomis neužsidaro atskirame kambaryje. Jeigu klientas nesusivaldo ir apkabina geišą, ji gali skaudžiai suduoti vėduokle jam per veidą. Vakaras su geišomis kainuoja nepigiai - nuo 3 iki 15 tūkst. dolerių. Jei geiša nori, ji turi teisę susirasti meilužį, tačiau tuoktis - ne. Tačiau gimdyti geišoms neuždrausta - Japonijoje nuo seno nėra smerkiamos moterys, gimdančios pavainikius.

Šiuolaikinių geišų gyvenime daug kas pasikeitė. Į praeitį nugrimzdo paprotys mokinei atimti nekaltybę. Tikra geiša mergina tapdavo tik tuomet, kai pats garbingiausias arbatos namų lankytojas ją paversdavo moterimi.

Vyras išlaiko ir šeimą, ir geišą

Visais laikais geišas išlaikydavo patronai - turtingi ir gerbiami solidaus amžiaus vyrai, kurie galėdavo duoti pragyvenimą ir šeimai, ir geišai. Kiekvienam japonų vyrui turėti savo geišą yra garbės reikalas. Šių dienų verslininkai prisipažįsta, kad per metus geišai išlaikyti išleidžia iki 300 tūkstančių dolerių. Žinoma, su savo geiša jie gali ne tik arbatos išgerti ir pasiklausyti dainų. Geišos ir patrono sąjungos trunka ilgai, kartais net visą gyvenimą. Vyro išlaikoma moteris ištikima savo patronui, ji niekada neįsileis į lovą svetimo vyriškio.

O kaip japonų moterys reaguoja į tai, kad jų vyrai laiką leidžia kitų moterų draugijoje? Žmonos paprastai tam neprieštarauja, kai kurios matronos prisipažįsta, kad jos netgi džiaugiasi, kai vyras nesimaišo po kojomis, parneša pinigų ir išeina į arbatos namus. Japonų žmonos pernelyg užsiėmusios, kad dar rastų laiko linksminti vyrus.